Open secret ♥

Ką darai - daryk sau, - nauja auksinė taisyklė.
…kad nebūtai beširdiškai sukritikuotas/išpeiktas…

Kaip sunku šypsotis, kai nėra viskas gerai.
Kaip sunku ašaras pakeisti šypsena…
Skaudu, kai ieškai padrąsinimo, užuojautos viename žmoguje ir jos negauni… O supratingumą suteikia kitas asmuo, iš kurio vargei tikiesi, kad būsi suprasta arba net negalėjai pagalvoti, kad iš viso jis supras, net atspės kas tau. Čia tai draugas turbūt, ane? … Ir dar turbūt pribloškiau šiandien su savo atvirumu.
Kiek žmogus reiškia, jeigu jau kelinta diena ji nusiminusi, o jis nė nesugeba paklausti: kas tau? kodėl? kas atsitiko? Aš netrokštu visų dėmesio, viso pasaulio dėmesio, aš trokštu bent truputį jo dėmesio… Vargei… TODĖL IR SAKIAU KAD NEREIKIA PERDAUG PRIE MANĘS PRIPRASTI.
Taip jau būna, tai normalu… Gyvenimas.
Man taip atsibodo, kad mane visi laiko gera, tas angeliškas veidas… Ta visų šypsena. Nesu aš toka. Atsokit… Noriu būti pamiršta kai kurių žmonių, arba visų, arba noriu aš visus pamiršti….

Jaučiuosi lyg sapne. Ne, ne nuo malonumo. Tiesiog jaučiuosi “IŠKRITUSI”, nesiorientuojanti aplinkoje. Turėčiau būti happy happy. Sėkminga pirmoji sesija, be krašto be proto atostogų… Bet tai kas iš to? Na taip, vakar super susitvarkiau kambarį, jame taip jauku dabar… Antra, testas neigiamas :DDD Čia dar fainiau… Ir trečia: bent jau tave galiu pamatyti… Žinoma nėra jokių meilės akimimirkų, tėra tik žvilgsniai ir liūdnas mano snukis. Nesuprantu, kam tokiai kvailei suteikti vilčių, o paskui jas griauti…  Suuuuuperrrrr. A, ir dar crazy sapnai, jau tokie nesąmoningi sapnai…. Žiauru… Dar dingo mano draugo šuo. Sakiau lauke nelaikyti, bet ar manęs kada nors kas nors klauso, nors po to įsitikina jog aš buvau teisi 100 %! Žinoma, jis rado au ir viskas buvo gerai… Tai ne tie laikai kai dingo mano šuo, kurio lig šiol neradau…. Taiva.
Ir dar negana visko kažkas man aiškina ką man daryti. O taip, aš pasikėlusi. PMS. Aš juokauju….
Gero penktadienio, pašvęskite ir už mane ;*

Ir tik tavęs prašau, būk šalia,
Nepalik manęs vienos rudenėjančiam pasauly.
Būk mano angelas sargas,
Nepaleisk, neapleisk šaltėjančioj erdvėj.
Neprieik per arti,
Bet paliesk mane savo lūpom šiltom.
Būk arti, nenueik toli,
Kad suklupus galėčiau ateiti, prisiglausti, apkabinti.
Lėtai apsvaigink savo artumu,
Kad galėčiau pasijusti, jog esu mylima.
Apgaubk meilės dvasia
Ir pripildyk ja, kai jausiuos tuščia…

Kodėl ištartas tyliai myliu, kuris yra skirtas vienam žmogui, negali nuskristi ~ 100km iki to žmogaus?
Kodėl taip sunku rašyti? Nors imk ir pasiimk lietuvių kalbos žodyną, o radus gražų žodį imk ir apsibrauk! Argi netobula mintis? Argi netobula būtų kūryba?
Taip taip, būna taip, kad ieškai žodžio kišenėje. Niekada negalėjau pagalvoti, kad man taip atsitiks. Gal aš per mažai bendrauju, kad man trūksta žodžių?

Pypyyyyyyy.
Jaučiuosi buka.

;////

nėra kaltų, yra tik likimas…
nėra draugų, yra tik pažįstami…
Nepamenu laikų,
Kai su saule šviečiau…
Ilgiuosi dienų,
Kai lietumi džiūgavau.

Leisti būti mylimam,
Tai suteikti kažkam kitam prisikelti naujam gyvenimui, pasitaisyti…

Šypsenos ir akys,
Juokas ir ašaros…

Viskas parašyta,
Viskas išsakyta,
Mūza atimta,
Maža žodžių širdyje,
Tuščia viduje…
Spengianti tyla,
Neapsiriboja vien manim…
Spalvina tamsiom spalvom pasaulį…
Saulėlydžio šviesoje
Melsiu tavo artumos..
Vakaro spengiančioj tylumoj
Galvosiu apie tave,
Apie ištartą ir nepamirštą myliu…
Bet kris prisiminimai,
Kaip pageltę rudens lapai…
Jų nieks nepastebės,
Kaip niekas nepastebi …..

ŠŪDAS.

Kodėl gražios akimirkos greitai praeina? Atsakykite kas nors. Kodėl tada laikas tampa priešu??? Ūūūūū.
Išvažiuosiu. Nors daug kas iš pažįstamų pasakytų: AČIŪ DIEVUI, PAGALIAU pabėgsi iš to Alytaus.
Ne, aš ne toks žmogus. Aš prieraišus žmogus… Čia taip gera gyventi.
Kodėl taip greitai praėjo vasara? Aš jos visai nepajutau.
Kodėl turiu išvažiuoti?
Kodėl turiu palikti Tave, Au…?
Kodėl jaučiu skausmą? Jaučiu pulsiu į depresiją, į liūdesį, Žinau, nelabai patinka Tau tokie žodžiai, ir man jie nemieli. Bet tai tiesa. Tiesa niekada nebūna maloni. Galbūt pamiegosiu ir pasaulis prašviesės. Tačiau… Vėl išauš rytas, vėl užlpūs mintys apie rugsėjį, apie studijas, vėl skaičiuosiu iš naujo dienas, vėl iš naujo skaičiuosiu kiek man beliko čia.
Kodėl gyvenimas turi keistis? Juk aš bijau permainų, aš bijau naujovių… Bijau suklupti,  bijau nuvilti kitus. Nors žinau, kad aš turiu gyventi dėl savęs, ne dėl kitų, bent pakolkas, kol nesusikūriau kažko ateičiai.
Nors pom ta ateitis, tegul viskas eina po velnių, neįdomus man tas pasaulis be tavęs. Neįdomi ateitis… Aš laiminga tik tada, kai šalia manęs yra man brangūs žmonės. O tu vienas iš jųųųųų… Taigi, aš negalėsiu būti laiminga be tavęs, negalėsiu būti laiminga, kai mus skirs 100km ar kiek ten…
Trūksta žodžių, sunku rašyti…
Tikiuosi greitai išprotėsiu ir viskas bus gerai ;*

<Meilė neklausia ar pas tave visi namie>

Ir vis dėl to vakarykštis vakaras buvo nuostabus. Po tiek laiko aš tave galėjau pabučiuoti…
Vau… Vakar grįžus mintyse kartojau, kad aš žinojau, kad taip atsitiks… Bet iš tikrųjų ne, net negaliu dabar patikėti, kad tie prisiminimai tikri, neišgalvoti, neišsvajoti…
Neįtikėtina, kad sėdėjau su tavimi vakar po žvaigždėtu dangumi, po vienu adijaliuku… Sėdėjau šalia… Jaučiau tave. Tada kartu ėjom ieškoti prožektoriaus. Buvo jau tamsu :D Aš bijojau, bet mano ranką tu laikei, taigi aš saugiai jaučiausi. Bet tikrai ten kažkas žolėje buvo, kažkas mažo vakščiojo. Žinoma aš dar bandžiau kelią šviesti telefonu. Bet tu tvirtai laikei mano ranką. Tvirtai. Kažkaip nukakom iki mašinos. Buvom tik mudu. Ir galėjau pagaliau tave apkabinti. Nerealu… Toliau istorija nutyli.Tai toks nuostabus jausmas kai šalia tavęs yra mylimas žmogus. Neapsakomas jausmas. Ir dar kai gali jį apkabinti ir pabučiuoti.
Kai važiavom namo, tai buvo truputį graudu, nes žinojau, gal ir tu žinojai, kad abudu grįžtam į realybę, kur mudviejų meilei nėra vietos šiame pasaulyje. Tačiau matėm lapę ir kiškį :D Juokinga… Bet ir važiuojant namo, tu taip tvirtai spaudei mano ranką…
Vis tiek mes turim vienas kitą, nepaisant to, kad po dviejų savaičių, aš būsiu kitur. Aš tau skambinsiu, tavęs nepamiršiu. Vakarykščio vakaro prisiminimai man suteiks stiprybės, norą toliau gyventi. Tu visada būsi mano širdyje :)
Ir žinai kas dar? Tai beprotiškas sutapimas, bet vakar buvo ta diena, kai lygiai prieš du metus aš pirmą kartą buvau pas tave.. Pameni? Manau, kad taip. Juk tai buvo visa ko pradžia…

Sėkmės gyvenant be manęs…